... jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį


Visai nesenai skaičiau puikią knygą, kurioje radau įdomią mintį. Kiekvieną pamoką pradėti poezijos eilute. Tik viena eilute.

Lapkričio 23 d. - Lietuvos kariuomenės diena, o jos eilutė yra ši:


 „Mano batai buvo du...“


Jos autorius Kostas Kubilinskas, troškęs rašyti vaikams, prisijungęs prie partizanų Kapso slapyvardžiu, o vėliau išdavęs savo būrį. 

O štai ir jo aukos - Liongino Baliukevičiaus Dzūko žodžiai, radę vietą ant olimpinio čempiono A. Lanko krūtinės.


 „Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį.“


Gal šioje talpioje istorijoje slypi atsakymas R. Gaveliui, ieškančiam lietuviškos dvasios? Gal tai istorija apie kūrėjus? Šiaip ar taip, net kelių teminių blokų atžvilgiu, tai puiki pokalbio pradžia su septintokais ir devintokais.


Beje, jei šiuo metu nagrinėjate A. Škėmą, kubilinskišką situaciją atpažinsite Simučio ir Zuikos epizode. Jei norite sužinoti, ką apie A. Škėmą kalbėjo išeivijos rašytojas J. Kaupas, atkreipkite dėmesį į jo interviu  „Kuo Antanas Škėma reikšmingas mūsų literatūrai?“ ir trumpą rašinį  „Paskutinė diena su Antanu Škėma“. Juos, kaip ir L. Baliukevičiaus - Dzūko dienoraščius (lapričio 10 d. laišką) ir  K. Kubilinsko eiles, rasite „Vyturyje“.



Dėdė Juozas pasakoja apie jo namuose Lynežerio kaime gyvenusį  K. Kubilinską