„Knygos – tai draugai, abejingi ir beaistriai, bet tikri.“ – šią Viktoro Hugo frazę būdama paauglė įsirašiau į savo dienoraštį. Ji buvo tarsi kelrodė žvaigždė pasaulyje, kuriame nebuvo tikrų draugų, o tuo labiau tokių, su kuriais galėtum pasišnekėti apie perskaitytas knygas. Tik žodžiai „abejingi ir beaistriai“ buvo nesuprantami, nes knygos įsukdavo į tokius tikrus ir gaivalingus istorijų verpetus, kad dažnai iš fikcinio pasaulio nesinorėdavo grįžti į toli gražu kvapo negniaužiančią realybę...  Jaučiausi panašiai kaip Žanas Valžanas – atskirta nuo pasaulio, vieniša, ir nešiojanti savyje didžiulę paslaptį, kurios niekas nežino, o ir nenori sužinoti. Ta paslaptis buvo skaitymas – įsispraudus į mokyklos koridorių kampučius, įsitaisius ant atokaus suolelio ar net persirengimo kambariuose ryte rijamos knygos. Bendraklasiai į mane žiūrėjo kreivai, mažame miestelyje kitų draugų nebuvo, o suaugusieji nuolat kažkur skubėjo ir buvo užsiėmę, ir tik lietuvių kalbos ir literatūros Mokytoja pasiūlydavo pasilikti po pamokos ir ištiesdavo knygą – papildomą, tik man vienai siūlomą, neįeinančią į mokyklos programą... Tada jausdavausi lyg vyktų kažkas ypatingo ir nuostabaus, slapto ir suokalbiško, o tas suokalbis vyko tarp trijų – suaugusio, vaiko ir knygos. Suokalbis pavyko. Baigusi filologijos bakalauro ir magistro studijas, aš rašau disertaciją, kurios tema – vaikų literatūra, ir kalbuosi apie perskaitytas knygas su vaikais, ateinančiais į mano įkurtus Knygų klubus. Viskas tam, kad tos, pasak V. Hugo, beaistrės knygos atgytų, kad suokalbis tęstųsi, kad kuo daugiau vaikų nekantraudami trypčiotų prie dar uždarytų bibliotekos ar knygyno durų, ir kad jie niekada nebūtų vieniši...

Nuo ko pradėti?

Pradėti reikia nuo savęs. Tiksliau, nuo idėjos, užsidegimo ir pasiryžimo leistis į nuotykingą kelią, kuris nežinia, kur gali nuvesti. Pakeliui reikės stabčioti, žvalgytis atgal, sukti iš kelio, eiti aplinkkeliais, priimti iššūkius ir su jais susidoroti. Reikės atsiverti vaikams, būti nuoširdžiam ir sąžiningam, pasiruošti atsakinėti į netikėčiausius klausimus, skaityti knygas, kurių šiaip niekada į rankas nepaimtum, ir ‒ o tai svarbiausia ‒ atsisakyti minties, jog esi kažkuo viršesnis, daugiau žinantis ir geriau išmanantis. Žinoma, bus situacijų, kai galima žybtelėti savo erudicija ir pateikti stulbinantį faktą iš rašytojo biografijos ar intriguojančią knygos sukūrimo istoriją, bet tai turėtų būti veikiau vieno bendraminčio kitam kuždama paslaptis, o ne daugiau žinių ir patirties turinčio suaugusiojo pozicijos demonstravimas. Skaitant knygas su vaikais, jas aptarinėjant, pristatinėjant, pagal jas žaidžiant ir vaidinant suaugęs yra dar vienas žaidimo dalyvis, žaidimo vedlys, bet ne teisėjas. Knygų klubų pagrindinė idėja ir tikslas yra padėti vaikams įsisąmoninti, kad skaitymas gali būti smagi ir maloni veikla, padedanti susirasti bendraminčių ir draugų, atsipalaiduoti, bendrauti ir tiesiog puikiai praleisti laiką. Tai jokiu būdu ne pamoka ir pamokose galiojantys dėsniai ir taisyklės čia neturėtų būti taikomi.

Dvi pagrindinės savybės, kurias privalo turėti tokiai veiklai pasiryžęs žmogus, – drąsa ir mokėjimas užkrėsti asmeniniu pavyzdžiu. Drąsos prireiks skatinant skaitymą (tokį pasenusį ir nemodernų dalyką!) ‒ veiklą, atitraukiančią nuo kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir visų kitų pramogų, kurių grūste prigrūstas jaunųjų skaitytojų gyvenimas. Juk į Knygų klubą susirinks ne tik knygų „graužikai“ – dažniausiai tylūs ir gana vieniši vaikai, knygose randantys paguodą ir nusiraminimą, bet ir šiaip neturintys ką veikti maži neklaužados ar visko persisotinę lepūnėliai, susidomėję tokia negirdėta veikla kaip Knygų klubas ir būtinai užduosiantys klausimą, ar mes čia žaisime kompiuterinius žaidimus, o paklausti, ar buvę įdomu, sušuksiantys, kad ne, bet kitą kartą vėl kažkodėl užsuksiantys pažiūrėti, ką veikia jų skaitantys draugai... Na, o asmeninis pavyzdys yra pagrindinis dalykas, apie kurį trimituoja visi skaitymo įpročių tyrimai: tik savo malonumui skaitantį suaugusįjį nuolat matantys vaikai užaugs tokie pat uolūs skaitytojai. Ir tikrai, vaiko akimis žiūrint, kodėl jis turėtų skaityti, jei savo mamos/ tėčio /močiutės /auklėtojos /mokytojos/ bibliotekininkės niekad nematė panirusių į tą paslaptingą viliojantį pasaulį, kurį gali pasiūlyti gera knyga?

Kai pasiekiamas toks vidinis pasiryžimas, belieka parašyti skelbimą – tokį, kurį perskaitę vaikai nuspręstų patenkinti savo smalsumą ir ateitų išbandyti naują laisvalaikio leidimo būdą. Priklausomai nuo to, kam jis skiriamas – vaikams ar paaugliams – turi skirtis ir spalvos, formos bei pats kvietimo tekstas. Paauglys tikrai neateis į Knygų klubą, jei kviesime jį pagal knygas vaidinti ar žaisti, o vaikui visai bus nesuprantamas kvietimas pakalbėti apie knygas „tavo kalba“, nes jie dar neturi jokios „savo“ kalbos, kuri skirtų juos nuo suaugusiųjų ir būtų tarsi slaptas kodas.

Laikas ir erdvė

Žinoma, Knygų klubai turi vykti reguliariai, tam tikru nustatytu laiku ir tam tikroje vietoje. Tai gali vykti kartą per savaitę, dvi ar per mėnesį mokykloje, bibliotekoje, kavinėje ar parke – viskas priklauso nuo klubo narių norų ir poreikių, taip pat amžiaus. Su pradinukais geriausia dirbti mokykloje ar bibliotekoje, susitikimai turėtų būti dažni, bet netrukti ilgai ir visada vykti toje pačioje vietoje. Šios amžiaus grupės vaikams ypač svarbu išsiugdyti įprotį skaityti, o tam labai padeda žinojimas, kad visada tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje jo lauks suaugęs žmogus, nusiteikęs su juo pakalbėti apie perskaitytas knygas. Taip sukuriama teigiama rutina, bet dar smagiau būna ją pažeisti ir surengti ką nors nekasdieniško, pavyzdžiui, ekskursiją į leidyklą, susitikimą su rašytoju, parengti ir suvaidinti spektaklį pagal perskaitytą knygą, ją sužaisti ir t.t. Tokius rutinos „pažeidimus“ vaikai paskui su malonumu prisimena ir laukia naujų staigmenų.

Su paaugliais jau galima didesnė laisvė, kuri kaip tik leidžia jiems atsipalaiduoti nuo mokyklos ir kasdienių rūpesčių rutinos. Jie visada turi būti laukiami mokykloje ar bibliotekoje, tačiau Knygų klubui vadovaujantis žmogus turėtų būti lankstus ir leistis „išvedamas“ į visiškai netipiškas erdves. Kartą man teko aptarinėti knygą su grupele paauglių įsitaisius kino teatro koridoriuje ant minkštasuolių ir laukiant filmo, kurį jie labai norėjo pažiūrėti. Tai buvo lygiai taip pat puiku kaip ir diskutuoti apie kūrinius gurkšnojant arbatą ir nardant tarp knygų lentynų Vaikų literatūros centre.

Aplinka

Neveltui užsiminiau apie arbatos gurkšnojimą. Neseniai perskaitytoje Janos Bauer knygoje „Raganiukė Gūdžiojoje girioje“ (Vilnius, Nieko rimto, 2015) yra puikiai aprašyti keblumai, su kuriais susiduria Raganiukė, bandydama prisikviesti draugus į „vakarėlį su knyga“: kvietime parašiusi, kad „nuo dangaus purtysime mėnulį, jodinėsime drakonais, už uodegos tampysime paukščius“, ji nesulaukia nė vieno draugo. Nieko nesuvilioja ir pažadai skaityti „pasakas apie princesę, kuri pabučiavo varlių“, „apie piktą vilką (tik suaugusiems) ir apie baisų dyglį (žadą užimanti vienos karalaitės istorija)“. Ir tik tada, kai išmintingosios pelėdos patarta Raganiukė kvietime įrašo, kad vaišins arbata ir sausainiais, jos drevė priguža pasakų mėgėjų, kurie nutaria po savaitės „vakarėlį su knyga“ pakartoti... Ši grožinio kūrinio vaikams situacija nepaprastai iškalbinga ir slepia kelis Knygų klubo principus – čia turi būti gera ir turi norėtis sugrįžti. Aptarinėjant knygas ar užsiimant bet kuria kita veikla Knygų klubų metu nepaprastai svarbu sukurti jaukią aplinką, kur vaikai ir paaugliai galėtų atsipalaiduoti, pamiršti neparuoštus namų darbus ar gautą prastą pažymį. Tai padaryti padeda  arbatos gurkšnojimas (galima atsinešti mylimiausią puodelį iš namų!), įsitaisymas ant kilimo ar pagalvėlių nusispyrus batus, ant sėdmaišių (jei tokie yra), net švelni, netrikdanti muzika ar kitoks, neįprastas apšvietimas – viskas priklauso nuo galimybių ir vaizduotės. Knygų skaitymą galima derinti su pyragų kepimo konkursais, skaitant „Alisą Stebuklų šalyje“ surengti beprotišką arbatėlę, o „Mikę Pūkuotuką“ – uogienių degustaciją.

Ką skaityti?

Ką skaityti, yra dažniausiai užduodamas klausimas tų, kuriems patinka Knygų klubų idėja, bet dar stinga drąsos juos įkurti. Lektūros parinkimas yra labai atsakingas dalykas klubų veikloje, tai visada turi būti kompromisas tarp suaugusiojo įsivaizdavimo, kas tai yra gera ir vertinga literatūra, bei vaikų norų skaityti dabar madingas knygas ar tas, kurias skaito jų draugai. Kitas atsakingas momentas – reikia atsižvelgti į tai, kokie vaikai pas jus susirenka, susipažinti su jais, sužinoti, ką mėgsta, galbūt net korektiškai pakalbinti mokytojus ar pačius vaikus ir sužinoti, iš kokių jie šeimų. Tai gali būti reikalinga žinoti parenkant knygas: pavyzdžiui, ką tik tėvų skyrybas išgyvenusiam vaikui tikriausiai bus skaudu skaityti apie tai dar ir knygoje. Tačiau sudėtingų temų vengti vargu ar reikėtų (o nelabai ir pavyks, kaip nepavyksta išvengti paties gyvenimo, kuris ne visada lepina), kartais netgi atvirkščiai, jos gali tapti stimulu išsikalbėti apie slegiančius dalykus, tik reiktų atsižvelgti, kad jos būtų laiku ir vietoje. Neabejotinai bus atvejų, kai reikės sukąsti dantis ir skaityti knygas, kurios, jūsų nuomone, bevertės ir niekam tikusios, bet vaikams patinka. Iš pradžių reikia leisti vaikui pajausti, kad čia niekas jo neverčia skaityti to, ko jis nenori, Knygų klubas – ne literatūros pamoka ir privalomosios literatūros sąrašų čia nėra. Tačiau galima susitarti, kad vieną knygą renkasi skaityti jie, o kitą – jūs, ir pamažu kreipti juos vertingosios literatūros link, o svarbiausia – ja sudominti. Jei taip įvyks, vaikai pamažu patys rinksis vis geresnes knygas ir išsiugdys gerą literatūrinį skonį.

Kiek skaityti?

Kiek skaityti priklauso nuo to, su kokio amžiaus vaikais dirbate. Su vyresniaisiais paaugliais galima įveikti netgi po knygą per savaitę ir ją aptarti, bet tai yra įmanoma tik su labai gerai motyvuotais klubo nariais, kurie jau ir taip mėgsta skaityti ir jų nebereikia papildomai skatinti. Su jaunesniaisiais paaugliais galima perskaityti knygą per dvi savaites. Pradinukams gali užtekti skaitymo paties užsiėmimo metu ar susitarto puslapių skaičiaus per savaitę, bet visada atsiras vaikų, kurie ne tik perskaitys viską, ką būsite sutarę, bet dar papildomai ir netgi nustebins jus savo pasirinkimu (mane asmeniškai labiausiai nustebinęs atvejis – C. S. Lewiso „Narnijos kronikas“ krimtusi pirmokė...).

Pasiruošimas

Ruoštis Knygų klubų veiklai turi ne tik vaikai, bet ir suaugę. Į kiekvieną susitikimą reikia eiti ne tik perskaičius knygą, pasidomėjus autoriaus biografija, bet ir su tam tikrais klausimais ar net preliminariu užsiėmimo scenarijumi. Šis scenarijus turi būti lankstus ir visada gali keistis užsiėmimo metu, tačiau jis yra būtinas pagrindas, leisiantis pasijusti užtikrintai diskusijos vedėjui ir neleisiantis ypatingai nukrypti nuo nagrinėjamo kūrinio. Tai jokiu būdu nėra griežtas planas ir nukrypimai taip pat nėra nieko blogo, netgi atvirkščiai, jei kūrinys sukelia tam tikras gyvenimiškas asociacijas, prisiminimus, jei vaikams norisi papasakoti savo patirtį – puiku, tačiau kartu reikia nuolat grąžinti juos prie kūrinio ir nepamiršti, dėl ko visi susirinko būtent į Knygų klubą. Ilgainiui tokio scenarijaus reikės vis mažiau ir susitikimai tekės savo natūralia vaga, bet pradžiai jis yra būtinas. Knygų klubo veiklos siekiamybė – kad ilgainiui vaikai patys išmoktų diskutuoti, išsakyti savo ir išklausyti kitų nuomones, užduoti klausimus be ypatingos suaugusiojo pagalbos. Paaugliams netgi galima suteikti galimybę nors kartą atsidurti suaugusiojo vietoje ir pabūti diskusijos moderatoriumi, tada jo atsakomybė būtų kruopščiai perskaityti ir išnagrinėti kūrinį, pasidomėti jo autoriumi ir truputį kontekstu, paruošti klausimus diskusijai ir ją pravesti.

Taisyklės

Paties pirmojo susitikimo metu, ypač jei Knygų klubas vedamas pradinukams, būtina nusistatyti Knygų klubo taisykles. Jos turi būti pasiūlytos pačių vaikų, visi turi joms pritarti, o paskui – jų laikytis. Gera praktika yra surašyti jas ant atskiro lapo ir pakabinti matomoje vietoje bibliotekoje ar mokyklos klasėje. Taisyklės turi būti paprastos, aiškios ir užtikrinančios bendros komunikacijos ir pagarbaus elgesio su knyga užsiėmimo metu (ir po jo) sėkmę: kalbėti po vieną, nepertraukti kito, išklausyti, ką sako draugas, ir gerbti jo nuomonę, neteplioti, neplėšyti, nemėtyti knygų ir t.t.

Darbo principai

Priklausomai nuo skaitytojų amžiaus, jie nevienodai koncentruoja dėmesį, todėl atitinkamai turi būti orientuota užsiėmimo trukmė ir darbo principai. Jei su paaugliais galima tiesiog valandą laiko sėdėti ir diskutuoti apie knygą, su mažaisiais skaitytojais to padaryti tikrai nepavyks, darbas su jais turi būti kuo įvairesnis, dėmesio centrai keli ir jie turi nuolat kisti, tik tada įmanoma išlaikyti juos darbingus bent pusvalandį... Užsiėmimus su pradinukais galima pradėti nuo knygos apžiūrėjimo iš visų pusių jos neatverčiant. Spalvos, formos, viršelio piešinys, autoriaus pavardė – viskas svarbu, viską galima aptarti ir pasiūlyti pagalvoti, apie ką, jų manymu, ši knyga, gal jau žino autorių ir skaitė ką nors iš jo kūrybos, apžiūrėti galinį knygos viršelį, perskaityti trumpą knygos aprašymą ir nuspręsti, ko iš šios knygos tikisi. Tada jau galima knygą atsiversti, bet tik pirmą puslapį (susitarti skaityti tik po puslapį ar du ir nežiūrėti, kas parašyta toliau, ‒ pati puikiausia smalsumo sužadinimo priemonė!). Jei dirbame su tik pradėjusiais skaityti pirmokėliais, jų pačių skaitymas garsiai gali labai apsunkinti procesą, nes jiems paprasčiausiai atsibos laukti, kol klasės draugas išskiemenuos sakinį ar du. Nors teorinėje literatūroje radau patarimų, kad skaityti garsiai Knygų klubuose – būtina ir labai naudinga veikla, mano asmeninė praktika parodė, kad vaikai dažniausiai nori, kad jiems skaitytų suaugęs žmogus ir susidomėję jo klauso. Po truputį skaitant tekstą reikia nuolatos stabtelėti ir užduoti klausimą ar kelis, kurie privers vaikus išlikti budrius ir leis įsigilinti į kūrinį, geriau jį suprasti, susieti su kitais perskaitytais kūriniais. Galima pasitelkti analogijos ir asociacijos principus ir, pavyzdžiui, skaitant apie meškiuką, vardu Pedingtonas klausti kokius dar literatūrinius meškiukus vaikai žino, atrasti panašias situacijas įvairiuose kūriniuose ir susieti jas su gyvenimiškomis situacijomis, išvardyti veikėjus, kuriuos sietų kokia nors bendra savybė ir t.t. (tai analogijos principas), klausti, su kuo asocijuojasi tam tikras knygos pavadinimas (pavyzdžiui, „Robinzonas Kruzas“ – sala, vandenynas, sudužęs laivas, vienatvė, penktadienis ir t.t.), kokius prisimena vieno autoriaus kūrinius, kokie emocijos, jausmai užplūsta perskaičius kūrinio ištrauką (tai asociacijos principas). Įdomus užsiėmimas yra kurti kūrinio tęsinį, o jei toks jau egzistuoja, galima sukurti savąjį ir palyginti jį su tikruoju. Galima kurti ir savo istoriją, ją piešti, padaryti mirioramą (specialioje dėžėje rankenėle sukama panorama), sukurti perskaitytų knygų medį, kur vietoj medžio lapų kabėtų lapeliai su perskaitytų knygų pavadinimais ir t.t. – viskas priklauso nuo išmanumo ir vaizduotės.

Darbo formos

Knygų klubų veikla neapsiriboja vien tik knygų skaitymu ir jų aptarinėjimu. Kad ir kokia tai būtų įdomi ir įtraukianti veikla, ji gali pabosti, tad būtina paįvairinti ją kitomis veiklos formomis. Tai gali būti bet kas: mėgstamiausios knygos ar jos ištraukos pristatymas ar reklama, suvaidinta, sužaista (galima rasti žaislų, pagamintų pagal tam tikrą kūrinį, pavyzdžiui, Mikę Pūkuotuką su visa kompanija, ar pasigaminti juos patiems – neribota erdvė kūrybinėms idėjoms) ar, pavyzdžiui, įdomiai įgarsinta (vaidmenimis skaitoma) knyga, įvairios išvykos ir ekskursijos į leidyklas, spaustuves, knygų muges, knygų restauravimo centrus, Vaikų literatūros muziejų, viktorinos, protmūšiai ir įvairiausi žaidimai nuo istorijų kūrimo iki lobio paieškų tarp knygų lentynų – kas tik šaus į galvą.

Malonumas

Vienas svarbiausių dalykų Knygų klubų užsiėmimų metu – nepersistengti. Knygų skaitymas ir aptarinėjimas turi būti neskubrus, malonumą teikiantis procesas, kurio metu vaikai jaustųsi laisvi reikšti savo mintis, galėtų atsipalaiduoti, galbūt išsipasakoti, pasidalinti patirtimi, panašia į aprašytą knygoje, ar prisiminimais apie vaikystėje skaitytas knygas. Labai smagu skaityti iš naujo vaikystėje mėgtas knygas ir stebėti, kaip jas suvokia dabar, ar pasikeitė santykis, ar dar įdomu ir t.t. Knygų klube neturėtų būti griežtų grafikų, jokių programų, draudimų ar primygtinių rekomendacijų, nebent patys klubo nariai taip nuspręstų. Skaitymas neturėtų būti traktuojamas kaip papildomi namų darbai ir krūvis ir taip mokyklos apkrautam vaikui, o turi tapti smagiu žaidimu, prasminga bendravimo forma ar bendraminčių socialine veikla – viskuo, išskyrus literatūros pamoką. Čia nebus apsieita be trupučio išmonės ir magijos ir, perfrazuojant Otfriedą Preusslerį, teks išmokti „truputį burti“. Vaikai turi susidaryti įspūdį, kad Knygų klubų užsiėmimai – kažkas ypatingo, truputėlį magiško ir skirto tik jiems, kad tai vieta, kur vyksta skaitymo stebuklai ir atrandami naujų skaitymo kontinentų krantai.

Knygų klubo nauda

Knygų klubų funkcijos tokios pat plačios kaip literatūros ir žmonių bendravimo apskritai. Visų pirma, tai komunikacijos forma ir yra galimi trys šios formos pasireiškimo būdai: knygos – žmogaus santykis, žmogaus – žmogaus santykis, žmogaus – pasaulio santykis. Idealiu atveju Knygų klubo užsiėmimo metu pasireiškia visi trys: kai perskaitoma knyga, ji apmąstoma, aptariama su draugais ir susiejama su gyvenimiška patirtimi. Neabejotinai Knygų klubai turi ir psichologinį poveikį: jų metu literatūros kūrinys gali būti susiejamas su kamuojančiomis mintimis ar asmeninėmis problemomis ir tapti puikia priemone joms išreikšti. Buvimas tarp bendraamžių ar bendraminčių turi teigiamą poveikį – mažina izoliaciją ir vienišumo, atskirtumo jausmą, didina socializaciją ir pasitikėjimą savimi. Knygų klubo metu reikia išmokti išklausyti kitus, gerbti kito nuomonę, įsisąmoninti požiūrių įvairovę – tai moko tolerancijos ir tarpusavio supratimo. Literatūros kūrinių skaitymas ir kalbėjimas apie juos padeda tiksliau formuluoti ir dėstyti mintis, grįsti jas argumentais, jei apie knygas rašoma, lavinami rašymo įgūdžiai ir t.t. Visa tai gali tapti sėkmingesnio bendravimo, mokymosi ir karjeros pagrindu (puikus pavyzdys iš asmeninės praktikos – buvęs labai uždaras ir nekalbus jaunuolis, įstojęs į žurnalistikos studijas), pagerinti psichologinę būseną ir net sveikatą. Kai iš uždarų, vos prakalbinamų ir savame pasaulėlyje gyvenančių vaikų jaunieji skaitytojai virsta drąsiai savo nuomonę išsakančiomis, originaliomis įžvalgomis stebinančiomis ir kūrybingomis asmenybėmis, nesivaržančiomis rekomenduoti suaugusiajam vieną ar kitą kūrinį ir paknopstomis atbėgančiomis papasakoti apie atrastą naują knygą – galima sakyti, kad Knygų klubo tikslas pasiektas.