Man elektroninių knygų skaitytojas – intelektualinis egoistas gerąja prasme, pasakęs „ne“ blizgiems viršeliams ir atmetantis knygos kaip interjero detalės koncepciją.



Tačiau tyrimai rodo paprastą dalyką – žmonės, daugiau skaitantys elektroninių knygų, daugiau įsigyja ir popierinių.



Skaitymui skirtas laikas yra ribotas, tad gerbdami vaikų ir tėvų laiką orientuojamės tik į „deimančiukus“.


Lovers of print are simply confusing the plate for the food“Apie tai, kuo lėkštė skiriasi nuo maisto, o forma nuo turinio pakalbino  Ž. Kleivaitė. 

 

 

Elektroninė leidyba pasaulyje užima vis didesnę knygų leidybos dalį. Planuojate, kad 2015 m. pirmą ketvirtį vaikų ir jaunimo literatūros leidykla „Vyturys“ taip pat pradės prekiauti elektroninėmis knygomis. Su kokiais iššūkiais susiduriate bendraudamas su knygų autoriais?

 

Iš tiesų, elektroninių knygų dalis nuolat auga, tad tikėtina, kad ateityje iššūkių skaičius gal ir mažės, tačiau jie keisis. Šiuo metu elektroninė leidyba žengia tik pirmuosiuos žingsnius, ir, nors vis drąsiau kalbama, kad rinka bręsta, ši – šeštoji knygos formato transformacijos banga, genanti kitas, šimtmečius gyvavusias knygos formas, dar tik kyla. Taigi nenuostabu, kad ir autoriams tenka keisti savo mąstymą, o tam reikia ir laiko, ir noro.



Skaitymo atostogos Plateliuose


Tiesa, tokiose šalyse kaip Lietuva, autorių kategorijai reikia priskirti bent penkis žaidėjus. Tai knygos autorius ir (kartais) dailininkas, galbūt jų teisių paveldėtojai, o verstinių knygų atveju ir vertėjas bei užsienio leidykla, išleidusi kūrinio originalą. Kai kurių lietuvių autorių atveju, maloniai nustebino nepaprastas jų atvirumas ir pozityvumas. Po pokalbių su Violeta Palčinskaite, Kaziu Saja buvau tarsi ant sparnų. Didžiausias jų noras, kad jų žodis ir toliau liktų aktualus ir mylimas, kad ir kokia forma jis pasiekia skaitytojus. Po pokalbių telefonu visada pasižymiu svarbiausius akcentus. Atrodo, kad draugystės su el. knyga  būtinybę puikiausiai nusako a.a. Almos Karosaitės mintis: „Laikas nestovi, ir patys jau nenešam rankraščių ant popieriaus. Viskas pozityvu.“ Taigi su lietuvių autoriais didesnių bėdų nekyla, kitaip nutinka kalbantis su teisių paveldėtojais. Kartais pirmu smuiku groja ne noras išlaikyti autoriaus kūrinius skaitytojų akiratyje, o noras uždirbti iš to pinigų. Sveikinu ir suprantu tokius norus, tačiau apie kokius pinigus galima kalbėti, kai el. leidyba Lietuvoje žengia tik pirmus žingsnius. Visų pirma, tiek leidėjai, tiek autoriai turėtų siekti sudaryti kuo platesnes galimybes supažindinti skaitytojus su jų kūryba.

Be jokios abejonės, norisi, kad geranoriški ir labai atviri mūsų autoriai, vertėjai ir dailininkai iš el. leidybos gautų ir finansinės naudos, tačiau pradžiai siūlau užduoti retorinį klausimą: ko galime realiai tikėtis šiuo metu, kai Lietuvoje pajamų iš elektroninių ir popierinių knygų santykis yra vienas prie šimto ir kaip galime sudominti skaitytoją?

Kalbant apie iššūkius verta paminėti, kad neretai užsienio leidyklos sutinka suteikti el. leidybos teises tik tuo atveju, jei būtų leidžiama ir popierinė knyga. Taip pat dažną kartą vertimą užsakiusi vietinė leidykla perima visas vertimo teises dešimtmečiui ar ilgesniam laiko tarpui vien tam, kad ta elektroninė knyga apskritai nepasirodytų. Taigi, iššūkių daugybė, ir jie susiję ne vien su autoriais.

 

Kaip apibūdintumėte elektroninių knygų skaitytoją? Visgi tai turi būti tam tikra auditorija...

 

Manau, kad el. knygų skaitytojus galima apibūdinti tik keletu plačių bruožų, nes didėjant knygų pasiūlai, tobulėjant technologijoms, kinta ir skaitytojų veidas. Jeigu prieš keletą metų būtų buvę galima sakyti, kad tai tik labai imlus, naujovių ieškantis vartotojas, dabar taip nėra. Ypač brandesnėse rinkose. Daug kur jau nieko nebestebina, kad el. knygą planšetiniame kompiuteryje, mobiliajame telefone ar skaityklėje skaito senjorai. Šiaip ar taip el. knygų skaitytojas man – visų pirma pažangaus ir atviro mąstymo žmogus, suprantantis, kad informacijos pateikimo forma nėra tokia svarbi kaip turinys.

Visai nesenai gurkšnodamas arbatą vienoje Briuselio kavinių pasičiupau popierinį New York Times. Vis dar  malonu laikyti jo popierinį variantą, tačiau trumpai pavartęs greitai supratau, kad jau beveik viską skaičiau prieš keletą dienų mobiliojoje New York Times programėlėje. Tikrai negaila dviejų dolerių per savaitę už kokybišką žurnalistiką, kuri visada su tavimi. Džiaugiuosi galėdamas išsisaugoti straipsnius vėlesniam skaitymui, dalintis jais su draugais, skaityti sau patogiu laiku. Myliu gerą poligrafiją, bet jei laukčiau tų momentų, kai turėsiu progą prisiliesti tik prie popierinės knygos ar laikraščio, gali nutikti ir taip, kad tas momentas taip ir neateis.

Dabar didžiuojamės savo mamomis ir seneliais, kurios moka naudotis „Skype“ programa ar gali atsakyti į el. laiškus. Taigi, ir el. knygų skaitymas taps ne tik imlumu naujovėms pasižyminčių žmonių bruožu. Jis taip išplis, kad bandymai apibūdinti skaitytojus konkrečiomis savybėmis taps beprasmiais.

 

Teko girdėti, kad ilgainiui elektroninės knygos pakeis popierines. Ar pagrįstos visuomenės baimės ir ką rodo tyrimai?

 

Manau, kad visuomet liks vietos gerai popierinei knygai. Kaip gyvos muzikos koncerto nepakeitė muzikos klausymasis per kompiuterį, kaip teatro nepakeitė filmai, taip ir kai kurių gražiai išleistų, širdžiai mielų knygų visiškai nepakeis elektroniniai leidiniai. Man sunku klausyti apokaliptinių pranašų, piešiančių juodą popierinės knygos ateitį ir bandančių priešpastatyti el. knygas popierinėms. Diskusija formuojama „arba arba“ principu. Dažną kartą tai tik interesų balsas, didžiulių knygynų tinklų, turinčių ilgalaikės patalpų nuomos sutartis, leidyklų, bijančių, kad jos, kaip tarpininkės, greitai iškris iš žaidimo, siekis išlaikyti savo aktualumą.  Kartais susidaro vaizdas, kad užuot rūpinusios kokybiško turinio paieška ir atranka leidyklos labiau rūpinasi, kad knyga atrodytų vertinga = stora. Kaip dar paaiškinsi tai, kad lentynose pūpso plytos dydžio knygos, spausdintos nežmoniško dydžio šriftais. Tuo siekiama, kad knyga atrodytų solidžiau ir užimtų kiek įmanoma daugiau puslapių arba tą pačią knygą būtų galima skaidyti tomais.

 

Tačiau  tyrimai rodo paprastą dalyką – žmonės, daugiau skaitantys elektroninių knygų, daugiau įsigyja ir popierinių. Manau, kad šios dvi skaitymo formos viena kitą papildo ir formuoja svarbiausią dalyką – įprotį skaityti knygas. Neįsivaizduoju, kaip galima raginti žmones remti popierines knygas neperkant elektroninių (patenkančių į skaitymo įrenginį per kelias sekundes). Gal tai saugo leidėjų, knygynų ir popieriaus gamintojų interesus, tačiau kenkia pačiam skaitytojui, atkerta jį nuo literatūros pasaulio. Man elektroninių knygų skaitytojas – intelektualinis egoistas gerąja prasme, pasakęs „ne“ blizgiems viršeliams ir atmetantis knygos kaip interjero detalės koncepciją. 

 

Kokias pastebite vaikų skaitymo įpročių tendencijas, atsiradus el. knygoms? Su kuo jos konkuruoja?

 

Ar pastebite, kad net pačioje klausimo formuluotėje užkoduota šiokia tokia priešprieša. Pirma reakcija – kalbėti apie tai, kaip el. knygos veikia popierinių knygų skaitymą. Apie poveikį vaikams Lietuvoje kalbėti būtų ankstoka, o tai, kad el. knygų skaitytojai skaito daugiau ir popierinių knygų, aš jau minėjau. Gal šioje vietoje atkreipčiau dėmesį į animaciją, garsais ir vaizdais „praturtintas“ el. knygas, skirtas patiems jauniausiems skaitytojams. Panašu, kad formuojasi nuomonė, jog numetus vaikui mūkiančią, blyksinčią ir visaip kitaip dėmesį traukiančią el. knygą tik padidės vaikų prie ekrano praleidžiamas laikas, tačiau jo negalima prilyginti skaitymui skiriamam laikui.  Gal tėvams ir ramiau, kai mažieji su knyga bendrauja kaip su kompiuteriniu žaidimu ir linksmai ją „skaito“ pirštais braukydami planšetinio kompiuterio ekraną, tačiau tyrimai rodo, kad taip skaitant ir blaškant dėmesį prastėja teksto suvokimas.

Šioje vietoje siūlyčiau stabteli ir maloniems skaitytojams patiems pabandyti atsakyti į klausimą, su kuo konkuruoja el. knygos? Atsakymo paieškas palengvina dalelytės „el.“ pašalinimas. Taigi, knygos, tarp jų ir elektroninės, konkuruoja su kitomis laisvalaikio praleidimo formomis, kurias ypač pamėgo jaunimas: kompiuteriniais žaidimais, sms žinučių rašymu, muzikos klausymu, nuolatiniu mobilaus telefono tikrinimu ir pan. Veiksmais, kuriuos didele  dalimi vienija vienas dalykas – greitai pasiekiamas malonumas.  Laimei, žmogus taip jau sutvertas, kad jam nesvetimi ir „rimti“ malonumai, kuriems priskiriami tokie dalykai, kaip sunkumų įveikimas, naujų dalykų įsisavinimas ir pan. Tad tėvų ir mokytojų pareiga laikyčiau tinkamos motyvacinės aplinkos sukūrimą. Tokios aplinkos, kuri skatintų patirti ilgalaikių pastangų, tikslo siekimo ir intelektualinių iššūkių teikiamą malonumą.

 

Kaip nuspręsti, kad viena ar kita knyga bus įdomi vaikui ar jaunuoliui? Tai irgi vienas iš Jūsų būsimos veiklos iššūkių.

 

Pagal viršelį ir tai, ar ji gerai atrodys lentynoje! Juokauju. Ko gero, šioje srityje visiškas tikslumas nėra įmanomas. Padeda viskas. Verta paanalizuoti apdovanojimus pelniusių knygų sąrašus, remtis asmenine nuomone, pažiūrėti, ką apie tą pačią knygą kalba vaiko bendraamžiai.  Savo darbe šią problemą sprendžiame paprastai – kalbamės ir su vaikais, ir su ekspertais Ypatingai daug padėjo M. Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūris tyrimų skyriaus vedėja Onutė Kaladienė. Į „Vyturio“ sąrašus neturėtų patekti vertingos (ar tokiomis laikomos), bet nuobodžios knygos, žudančios smalsumą ir norą skaityti, tačiau lygiai taip pat stengsimės išvengti knygų, kuriose dominuoja pramoginis turinys ir trūksta vertybinių akcentų, būtinų jauno žmogaus formavimosi kelyje. Norom nenorom tenka pripažinti, kad skaitymui skirtas laikas yra ribotas, tad gerbdami vaikų ir tėvų  laiką orientuojamės tik į „deimančiukus“. Vampyrų ir zombių literatūros nesiūlysime. 

 

Pats turite 14 metų sūnų. Kokias knygas jis mieliau renkasi: popierines ar elektronines? Kodėl? Kokio pobūdžio knygos patraukia jo akį?

 

Turbūt suprantate, kad tokiame amžiuje knygai tenka konkuruoti su dar didesniu konkurentų skaičiumi. Sportas, draugai, bundantis susidomėjimas priešinga lytimi yra bene didžiausi konkurentai. Jis, kaip ir aš, knygą renkasi pagal turinį, o ne pagal formą. Šią vasarą beveik mėnesį atostogavome prie Platelių ežero, tad užsisakinėti ir skaityti elektronines knygas buvo žymiai paprasčiau ir patogiau nei vykti apsipirkti į knygynus. Pastaruoju metu matau susidomėjimą magine fantastika, tačiau, manau, kad neilgai trukus ateis tas momentas, kai reikės padovanoti „Rugiuose prie bedugnės“ ir padėti pereiti prie jaunam žmogui rūpimus klausimus nagrinėjančios literatūros.

 

 

Gal prisimenate kokią istoriją iš sūnaus vaikystės, kai nostalgiškai siūlėte jam perskaityti Jūsų paties vaikystės knygą, bet ši jam pasirodė neįdomi... Kaip manote, kas tai lėmė?

 

Tiesą sakant, šiek tiek nustebau, kad taip nutiko su V. Misevičiaus knyga „Paskendęs uostas“. Greičiausiai teks kaltinti save, kad paskubėjau rekomenduodamas šią knygą. Kita vertus, taip jau yra, kad nutaikyti tikslų momentą, kada viena ar kita knyga bus aktualiausia, yra sudėtinga. Gal ir sėkmės šiek tiek reikia. Pamenu, kad šeštoje klasėje jis tiesiog negalėjo atsitraukti nuo „Musių valdovo“, įtraukto į vienuoliktos klasės mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą. Nors buvo perskaitęs daugiau knygų nei reikia, atsiskaitinėti prieš visą klasę veržėsi būtent šią. Iki šiol atsimenu, kaip susitikus su lietuvių kalbos mokytoja, ji tarė: „Tai štai kas Jūs, o aš galvojau, kaip atrodo tėvai, kurių vaikai skaito „Musių valdovą“. Įdomiausia tai,

kad mokytoja neslėpė, kad buvo gan skeptiškai nusiteikusi dėl mano sūnaus galimybių suprasti ir tinkamai pristatyti  knygą, tačiau vėliau neslėpė savo susižavėjimo. Dar įdomiau yra tai, kad beveik prieš šešiolika metų studijuodamas anglų kalbos filologiją niekaip negalėjau prisiversti perskaityti šios knygos ir tą padaręs tik pernai metais didžiai nustebau, kad toks šedevras (ar jo pateikimo būdas universitete) anksčiau nesužavėjo. Taigi, kad užsimegztų skaitytojo ir knygos ryšys, reikia daug faktorių.

 



Testuojam su mažiausiais


 

Kaip manote, ar Lietuvoje pakankamai dėmesio skiriama vaikų skaitymo skatinimui?

 

Tiesą sakant, tikėjau ir tikiu, kad atsakomybė už vaikų skaitymo skatinimą tenka ne valstybės institucijoms ir ne bibliotekoms. Už šiuo dalykus pirmiausiai yra atsakingi vaiko tėvai. Kažkokia atsakomybė tenka mokytojams, kurie kaip literatūros žinovai ir ekspertai gali prisiimti dalį atsakomybės už vaiko literatūrinio skonio formavimą. Tačiau, panašu, kad ir mokytojų vaidmuo yra tik antraeilis. Dažną kartą mokytojo tikslas yra ne sudominti vaikus, o „išeiti“ programą. Iš asmeninės patirties pasakysiu, kad mano asmenybę ir vertybes formavo ne mokyklinio sąrašo literatūra. Draugystės ir teisybės mokiausi iš Vinetu ir Spartako. Supratimą apie tėvo ir sūnaus santykius formavo „Didžiosios Lokės sūnų“ knygų serija. Juokiausi skaitydamas Ostapo Benderio nuotykius. Pažinti pasaulį norėjau su Žiulio Verno kūrinių herojais.

Gal bus per drąsiai pasakyta, tačiau, manau, kad mokykloje vaikai yra ne skatinami pamilti knygą ir skaitymą, o ruošiami kaip būsimi literatūros istorijos specialistai. Užuot skatinami įsimylėti herojus ir susitapatinti su jų vertybėmis, jie verčiami braidyti su būrais po molingą žemę. Mano kuklia nuomone, svarbiausia yra vertybių ugdymas, o pažintis su kai kuriais lietuvių tautos klasikos kūriniais gali būti nukeliama į gerokai vėlesnį amžių.

 

Kas turi daugiausia įtakos vaikų skaitymo įpročių formavimuisi?

 

Kaip ir kiekvieno įpročio atveju svarbu yra nuoseklumas ir pozityvi patirtis. Tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad nepriklausomai nuo to, ar vaikai skaito knygas vien vedami vidinės motyvacijos ar  tėvų liepiami, ši švelni prievarta nepanaikina teigiamo literatūros poveikio asmenybės formavimuisi. Be jokios abejonės, pozityvus santykis su knyga yra nepaprastai svarbus, tačiau net ir jis yra neesminis. Neabejotina ir tėvų atsakomybės svarba, kuri pasireiškia knygų skaitymu kartu nuo ankstyvo amžiaus, pagalba atsirenkant knygas, diskusijomis su vaikais apie herojus, jų poelgius ir vertybes. Iki šiol atsimenu mūsų seną butą mediniame Rokiškio daugiabutyje, kur degant malkoms krosnyje per senovinį skaidrių projektorių žiūrėjom skaidres apie Bebenčiuką ar skaidres apie tai, kaip lapė ir gandras vienas pas kitą svečiavosi, o tas pasakas skaitė tėvai. Taigi tarkime, kad el. knyga, padedama garso efektų (malkų spragsėjimo) bei vizualinių efektų (skaidrių tamsiame kambaryje) savo kelią pradėjo dar aštuntojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje, o jos poveikis bent vienam vartotojui buvo teigiamas.

Tikiu ir labai gražia angliška bath book bed koncepcija, kuri šiek tiek primena gruboką lietuvišką „myžt, poteriaut ir gult“. Nepaisant lingvistinių skirtybių, jų esmė yra ta pati. Ritualų formavimas. Į lovą gulamės atlikę švaros ritualus ir skyrę laiko intelektinei veiklai. Beje, tyrimai rodo, kad norint nusiraminti ir sunormalizuoti per dieną susikaupusį streso lygį, teigiamas poveikis juntamas jau po septynių skaitymo minučių.

Teigiamą poveikį kalbos formavimuisi turi ir skaitymas balsu bei audio įrašų klausymas. Net suaugusiems rekomenduoju prieš miegą paklausyti po kelias pasakas. Nustebsite, kokia ramybė užplūs ir kaip netrukus pagražės ir pailgės jūsų sakiniai.

 

Pabaigai rekomenduokite knygą, kurią, Jūsų manymu, turėtų perskaityti kiekvienas vaikas. Kodėl?

 

Mano vaikystės knyga yra „Tūkstantis ir viena naktis“. Iki šiol įspūdį daro juodai baltos šios knygos iliustracijos, ilgos, siužeto vingiais pasižyminčios istorijos.  Kaip didžiausią skriaudą prisimenu dieną, kai atėjęs į mokyklą pamačiau, kad nedorėliai, įlipę per langą, sudraskė šią nuostabią knygą. Laimė, yra naudotų knygų knygynų (beje, nenužudžiusių tradicinių)! Po trijų dešimtmečių rasta knyga ir vėl ant mano stalo.

APIE AUTORIŲ

Arūnas Šileris

Leidėjas